„Imk iš gyvenimo viską ką jis duoda, o dar labiau tai ko neduoda" D. Sidabras

 Sveiki,

 Pirmiausia, visus su vasarėlės pirmąja diena! Tikėkimės, kad oras bus palankus jūsų numatytiems planams.
 Šiandien mano įraše skamba D. Sidabro žodžiai „Imk iš gyvenimo viską, ką jis duoda, o dar labiau tai ko neduoda“. Tačiau kalbėsiu tik apie pirmąją citatos dalį.
 Kiekvienas žinome, jog viskam yra pradžia ir pabaiga. Taip pat ir žmonijai: vieni gimsta, kiti, tuo tarpu, miršta. Tad tuos keliasdešimt metų visi stengiasi nugyventi prasmingai. Kol pati buvau maža, apie tai negalvojau. Jei kažkas ką nors pasiūlydavo, mano atsakymas priklausydavo nuo mano noro (tiesa, tai retkarčiais pasitaiko ir dabar). Dabar į kiekvieną pasiūlymą žvelgiu kiek kitaip. Visada kirba viena mintis: jei tau yra siūloma kažkas naujo, išbandyk. O kodėl gi ne? Šis pasiūlymas galbūt pirmas ir paskutinis tavo gyvenime. O gyvenam tik kartą. Todėl dabar su tokia savo logika einu per pasaulį. Imu į gyvenimo viską, ką jis duoda. Netgi paprasčiausią rytojaus apsilankymą teisme laikau dar vienu pasiūlymu, nes galbūt gyvenime (tikiuosi) neteks daugiau susipažinti su šia institucija. Aišku, kiti pasakytų „tu per daug tai sureikšmini“, „bus laikas, bus ir vaikas“ (čia tik toks posakis), tačiau kodėl man neapsilankius? Jei ir nebus įdomu, tai bent jau žinosiu, kaip ten viskas atrodo (iki šiol viską mačiau TV ekrane abstrakčiai). Žinoma, kitiems mano bendraklasiams tai bus tik tuščias laiko „stumimas“ (verčiau jie prasėdėtų prie kompiuterio) ir į viską žiūrės negatyviai. Dažniau reikia į viską žiūrėti pozityviau. Galbūt kažkam patiks ši institucija ir vėliau žmogus taps garsiu teisininku (reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus). Visada reikia galvoti apie tai, kad nauda bus visiems: ne tik man, bet ir kitiems.
 Ėmiau tik vieną pavyzdį anoje pastraipoje (jei ten apskritai pastraipa), ką gyvenimas duoda. Turiu galvoje tų pavyzdžių begalę, bet dar vieną paminėsiu. Štai imkime olimpiadas, konkursus. Šiemet sudalyvavau 11 konkursų, olimpiadų (kartu sudėjus). Vieniems tai daug, kitiems mažai. Būna, kad manęs klausia: „Kam tu ten eini? Juk vienas vargas“. Dalyvauju, nes noriu. Noriu pasitikrinti, parodyti savo žinias, gabumus. parodau ir sau, ir kitiems, kur esu stipri, kur ne. Tačiau tai - ne noras pasirodyti, o noras įrodyti, kad aš sugebu, galiu. Kiekvieną tokį konkursą ar olimpiadą laikau gyvenimo iššūkiu ir jį mielai priimu. Galvoje vėl kirba tas pats klausimas „O kodėl gi ne?“ Be to, man patiko chemijos mokytojas citata per pamoką: „[...] žmogus protingas, mąstantis, bet niekur nedalyvauja ir nėra ką parašyti [...]“ Taigi, mano dalyvavimas yra nauda man pačiai, kad po to neatsitiktų taip, kad auklėtoja neturėtų ką apie mane parašyti (džiaugiuosi, kad kol kas dar turi). Nors ir neužimu aukštų vietų, tačiau DALYVAUJU (pagaliau suvokiau, ką reiškia posakis „svarbu ne laimėti, o dalyvauti“). O be to, gal kartais po kelių metų man nusišypsos sėkmė ir užimsiu aukštą vietą viename ar kitame konkurse. Bet svarbiausia DALYVAUTI.
 Gal jau ir baigsiu savo samprotavimus ( he, rašydama tinklaraštį po truputį mokausi samprotauti. Viskas aplinkui naudinga!), nes pabosta skaityti.

Iki. :)

„Džiaukis ir dainuok su visu pasauliu, kentėk ir liūdėk vienas“ arba kaip mane nuvaro mokslai

 Šie Salomėjos Nėries žodžiai atspindi mano savijautą. Atrodo, vieną akimirką džiaugiausi su visais, o dabar esu užsidariusi ir šiek tiek liūdna. Gal ne kiek liūdna, kiek pavargus nuo visko. Be to, man žiauriai negera. Dėl visko kaltinu mokslus. Šie mane labiausiai vargina. Juolab, kad už savaitės patikros ir dabar tas stresas, įtampa, perkrova... Viskas ant mano pečių. Tiesiog nebepavežu visko. Man taip reikia vasaros ir atostogų , o labiausiai  poilsio. Nors ir pamokos buvo nuo 10 val., tačiau mano gyvenime visada atsiranda zapadlo dėsnis: jeigu reikia keltis vėliau, tai nebemiegu nuo 7.30. Jei tik reikia keltis nuo 6.40, tada lova traukia mane kaip magnetas. Šitas yra žiauriausia. Bet, atrodo, ir išsimiegojau, tačiau kas iš to? Galva plyšta į 1 000 000 dalių. Net muzika nebegelbsti (pirmąkart įvyko šis reiškinys).
 Džiaugiuosi tik dėl to, kad rytoj nereikia į mokyklą, bet spėkit, ką Miglė veiks laisvadienį? Taip, mokysiuosi. Tikriausiai atsakymas nebuvo netikėtas. Daug kas galvoja, kad visą savo gyvenimą aš tik mokausi ir daugiau nieko neveikiu (nu ir durneliai, kas taip galvoja). Tačiau PATIKROS mane gąsdina, nors visi mano, kad išlaikysiu. Ir aš taip manau, bet didžiausias klausimas: kokiam pažymiui? Tiksliai, dar nepasakojau. Vakar sužinojom, kad už patikras gausim kontrolinio darbo pažymius (ok.). Kažkokia pieva. Tai mane dar labiau nervuoja. Gauni kokį prastą pažymį ir pusmetis susigadina, bet kam tai rūpi? Aišku, daug kas tikisi, kad už visas patikras gausiu vien 10. Che, norėtų... Faktas - už lietuvių galiu gaut mažiau, nes nesuprantu teksto suvokimo, nelabai sekasi pasakojimus rašyti. Matematika - išvis tyliu, nes su geometrija aš susipykus (gal su Pitagoro teorema ne). Istorija... Datos, sąvokos, žemėlapis - dar viena tragedija. Žodžiu, kaip visada aš pergyvenu dėl visko ir va kas iš to gaunasi. Bet žiauriausias dalykas tas, kad gegužės 13 d., po matematikos patikros rašysime chemijos kontrolinį. Linksma, ne? Ir spėkit, kokie bus visos klasės pažymiai? Visi dės savo pastangas tik į matematiką. O tuo tarpu aš nemiegosiu, matyt, tą naktį. O kas man belieka? Kol aš viską išmoksiu, praeis nemažai laiko, tai net nepastebėsiu kaip ateis kokia 6 valanda ryto ir užmigsiu per patikrą. Gal čia truputį perdėjau, nu bet rimtai. Ir kas svarbiausia, ne vien mūsų klasė kentės. Ir b, ir c, tik su a dar neaišku.
 Daugiau neturiu ką papasakoti. Tikrai neatvirausiu simpatijų ir kitais klausimais, nes tai - mano asmeninis reikalas ir ask'e galit net nebeuždavinėti tokių klausimų, abejoju, ar dar gausit atsakymą.
 Įkeliu mano šiuo metu klausomiausią dainą.
 Sėkmės visiems aštuntokams patikrose! :)

Miglė :*

Nauja pradžia?

Sveiki,
Net nežinau, su kuo sveikinuos.. Žinau, kad niekas neskaitys, bet noriu rašyti. Kodėl? Net neklauskit, nes atsakymo vis vien nesulauksit. Be priežasties. Vėl rašysiu savo pievas, bet tik dėl to, kad taip noriu AŠ.
Kadangi savaitė jau beveik baigėsi (reikia laukti 12), noriu pasidalinti savo įspūdžiais apie visas 7 dienas.
Pirmadienis buvo antroji Šv. Velykų diena. Per ją nieko gero nenuveikiau, išskyrus tai, jog privalėjau ruoštis pamokoms ir tai be galo nervino. Ta mintis, kad baigiasi atostogos tiesiog žlugdė mane. Norėjos prieit, pasiimt durų rankeną ir nusišaut. Man per maža buvo tų poilsio dienų..
Antradienį visi neišsimiegoję, pavargę susirinkome į įstaigą, pavadinimu mokykla. Tikrai diena nebuvo iš lengvųjų. Nuo pat ryto įprastinis lakstymas... Nuo to buvau atpratusi ir vėl.. Man per daug darbo. Be to, mums pasakė, jog penktadienį, pirmadienį, antradienį ir trečiadienį į pamokas rinksimės nuo 10. Tai buvo geriausia žinia per visą tą dieną.
Trečiadienį ir vėl lakstymas. Iš pirmo aukšto į ketvirtą, iš ketvirto į pirmą... Ir visąlaik varsčiau parlamento duris, bet tuo dar nesiskundžiau. Dėl kažkokio Olweus pusę biologijos prasėdėjau parlamento kabinete ir mane tas užnervino. Ir taip su biologija buvo ne kažką, reikėjo stengtis, o dar ir po pusę pamokos praleidinėju. Viršūnė! Be to, buvo knygų atsiskaitymas ir nuo pačio ryto sugebėjau pamiršt savo segtuvą su žodžiais. Būtų buvę kapiec, jeigu ne tėtis, kuris išgelbėjo mane, atveždamas segtuvą.
Ketvirtadienis buvo nerealiausia diena, nes važiavau su I-IV gimnazijos klasių aktyvistais ir olimpiadininkais bet parlamentu į Vilnių. Buvo žiauriai faina diena. Nesitikėjau, kad mane, pačią mažiausią, taip priims, bendraus su manim ir t.t. Tikrai myliu visus tuos žmones, esančius parlamente. Jie awesome. Tikrai patyriau Vilniuj turiningą dieną, kurią atsiminsiu dar ilgai.
Penktadienį į pamokas rinkomės nuo 10. Nors man reikėjo ateiti tik 10.45, bet su Samanta susitarėm atlėkt 10 ir pasėdėt, pakalbėt apie viską, kas nutiko per ketvirtadienį ir prisiminti atostogas. Tiesą sakant, mes nieko gero nepašnekėjom, tik mokėmės fiziką. Ir vėl kažką pamiršau namie! Šįkart savo fizikos sąsiuvinį ir užrašinę, kurioje buvo surašyta viskas trumpai fizikai, kad galėčiau prieš kontrolinį pasikartoti esminius dalykus. Aišku, puoliau į paniką, bet, laimė, turėjau vadovėlį, kur susirankiojau informaciją. Kontrolinis praėjo gan gerai. Tikrai nebuvo iš sunkiųjų.
Šeštadienį su mama ir Ievute buvom turguj. Nepasakosiu, ką pirkom, nes man tai atrodo pernelyg nuobodu, juolab, kad dauguma prekių buvo Ievutės (nemanau, kad jums būtų įdomu žinoti, ką jai nupirko).
Na, o šiandien tokia kosminė diena. Pirmiausia, tai Mikas nedavė išsimiegot ir mane nervino. Atėjo ir kelia. Ima mano daiktus, leidžia mano telefono muziką (sumaniau, jog man reikia kambario durims rakto). Atsikėlusi gavau pasiūlymą eiti su tėčiu ir Ievute į Maximą. Aišku, sutikau. Apsipirkę grįžome namo ir tada ėjom kepti vištienos sparnelių bei laukti svečių. Bet didžiausia šiandienos staigmena buvo (o gal dar jų bus?) mano akinių netektis. Kaip ir pernai metais, trūko rėmas. Nuotaika, aišku, sugadinta, nes vos ką įžiūriu. Be to, gal čia džiaugsmas, o gal ne, bet neisiu rytoj į mokyklą. Aišku, kiekvienas šokinėtų iš laimės, bet man pamoina, kad neparašysiu matematikos kontro ir reiks eit kitą dieną. Lievai. Bet viena gera žinia ta, kad už fiziką gavau 9.
Tai tiek. Grįžimo proga įkeliu dainą, primenančią artėjančią vasarą. :)

Gero likusio vakaro ir darbingos rytdienos. :)
Miglė :*